Vietinė gidė Kate pasakoja asmeninę šeimos istoriją apie Juodkalnijos agresiją prieš Dubrovniką.
Tėvynės karas buvo gynybinis-išsilaisvinimo karas už Kroatijos Respublikos nepriklausomybę ir vientisumą.
Būdama 11 metų, patyriau, kaip aš ir mano šeima pabėgome iš mūsų namų Župa Dubrovačkoje, Dubrovniko apylinkėse, į viešbutį "Imperial", dabartinį viešbutį "Hilton Imperial" prie Pilių vartų, nes mano tėvas ten turėjo dienos darbą. Agresijos metu dvejus metus buvome pasislėpę rūsiuose.
Po normalaus gyvenimo Dubrovnike, pilno turistų ir renginių 1991 m. vasarą.
Nuo 1991 m. spalio 1 d. mūsų gyvenimas virto košmaru, atrodė, kad tai įvyko per vieną naktį.
Mano tėvas, muzikantas, visą vasarą grojęs ir linksminęs svečius, buvo priverstas eiti į mūšio lauką ginti savo namų ir žudyti priešų. Šokas ir trauma jam ir visai šeimai. Taip pat ir visiems kitiems piliečiams, patyrusiems panašias ir dar blogesnes istorijas. Mano motina buvo medicinos sesuo, per karą dirbo ligoninėje, o mano tėvas buvo veteranas, sužeistas mūšio lauke ir likęs 80 proc. neįgalus.
Per didžiausią agresiją 1991 m. gruodžio 6 d. Široko gatvėje buvo sugriautas ir iki pamatų sudegintas mūsų pusbrolio, garsaus senamiesčio dailininko, namas.
Kempso rūmuose esančioje Tėvynės karo galerijoje įrengtas žuvusių gynėjų atminimo kambarys. Per didžiausią Dubrovniko puolimą istorijoje vien per pirmąją spalio savaitę buvo sužeista 100 Dubrovniko gynėjų ir gyventojų, 27 žuvo.
Iki keltuvo ir ant Srđ kalvos Imperatoriškojoje tvirtovėje yra Jugoslavijos karo Dubrovnike muziejus, kuriame galite pamatyti vaizdo įrašų ir priartėti prie mano patirties, kaip tuo metu buvo Dubrovnike.
1991 m. gruodžio 6 d. Imperatoriškasis fortas ir jo gynėjai patyrė didžiausią puolimą nuo pat forto pastatymo. Per užpuolimą fortas patyrė didelę žalą.
Ekskursijos pabaigoje galėsite pasigrožėti Dubrovniko miesto vaizdu, kuris nuo 1979 m. yra Kroatijos paveldas, o UNESCO padėjo mums atnaujinti miestą ir grąžinti jam autentiškumą.